Nekromantijos klaidų riba - стр. 2
Visi trys žiūrėjo į mane.
– Kur turėčiau grąžinti? Už mirties ribų? – Išpūstas Izinksas tiesiog negalėjo suprasti.
Mano alpantis košmaras aiškiai įgavo komišką posūkį. Tačiau aš galiu susitvarkyti su iniciatyva:
– Gavai ten, grąžink ten. Netrukus Kostya ateis pasiimti televizoriaus.
– Ką?! – Atrodo, kad šis klausimas čia jau buvo užduotas.
– Vaikinai, – kuo ramiausiai tęsiau. – Tu tikrai šaunus, bet kartu ir šiek tiek baisus. Leisk man grįžti ir atiduoti Kostjai televizorių, tada vėl galėsime pasikalbėti.
Užuot rimtai svarstę mano pasiūlymą, jie sutrikę žiūrėjo vienas į kitą.
– Tayishka nav sevī…
– Išprotėjęs! Bet aš nebuvau be žado!
– O tai reiškia, kad su laiku jis gali susivokti…
«Mokytoja sakė, kad tie, kurie dažnai grįžta, iš pradžių negali suprasti, kas vyksta! Įsivaizduok: štai tu guli ant žemės sulaužytu kaklu, bet dabar gyveni visavertį gyvenimą. Tai, žinoma, labai džiugu… bet ne iš karto.
– Kol kas mokytojui to rodyti nereikia, antraip jis trenks karūną, o diplomo neskaičiuos. Leisk jai pradėti…
Negalėjau pakęsti šio visiško susidūrimo:
– Oi! Pankai! Gal kartu nuspręskime, kuris iš mūsų yra savyje?
Pakėlęs galvą ir bandydamas atsisėsti sustojau. Nenuostabu, kad pradėjau drebėti – atsidūriau visiškai nuoga! Ji rėkė iš nuostabos ir spontaniškai užsidengė. Komediškas posūkis įgavo erotinių ir iškrypėlių kontūrus.
Trijulė visi grįžo pas mane, bet jiems mano nuogumas nerūpėjo. Jie net pakėlė kreivus delnus aukštyn ir tarsi bandė mane nuraminti:
– Tyliai, Taiška, tyliai! Dabar tau sunku viską suprasti, tad laikykis mano žodžio – mes esame tavo pažįstami. Ir kai tu mirei ryte, nusprendėme, kad padarysime tave keletą tyrimų. Jei mums pasiseks, sugrąžinsime į šį pasaulį gerą žmogų, bet jei ne, tu vis tiek ryte mirsi…
«Ir viskas pavyko, tad padaryk man paslaugą ir jau būk laimingas! Ir mokytojas gina mūsų baigiamąjį darbą! Iki studijų baigimo dar turime penkerius metus mokytis, tad toks proveržis neliks neįvertintas!
– Visiems viskas gerai, Taishka, visi! Taigi nustokite verkšlenti ir būkite laimingi!
Smagu, bet man nuo pat pradžių nuobodu. Tiek, kad užsinorėjau svirduliuoti, nors visai nesiklykiu:
– Kaip aš galiu pabusti, draugai? Aš tuoj pat pabussiu tavęs įžeistas ir negrįšiu prie draugiško pokalbio!
– Apie ką ji kalba, Ridi?
Tai turbūt buvo protingiausia iš visų. Ar tiesiog pasitikintis savimi, kuris dažnai painiojamas su intelektu. Jis pažvelgė į mane, paskui į savo draugus ir rimtai apibendrino:
– Man nav ne jausmas.
– Gal grąžinome Tayishką, bet ne iki galo? – pasiūlė trečiasis, kurio vardo dar negirdėjau.
– Neturiu supratimo, – lygiai taip pat rimtai pakartojo Ridis.
Galų gale jie bandė duoti kažkokią nešvarią antklodę, į kurią įsisupti, ir puodelį rūgpienio. Nebuvau ypač alkanas, o mieliau užkąsčiau ko nors valgomesnio, todėl padėjau puodelį ant grindų, susiglaudžiau, kad sušiltų, ir pamėginau išgirsti, apie ką jie murma kampe. Jei tik Kostja ateitų, jis tave pažadintų. Jo charakteris toks: televizoriaus tyliai neatims, tikrai norės sugadinti nuotaiką. O kol miegu, nuotaika labai stabili. Greitai ateik, Kostenka, man jau nuotaiką gadina!
– Gal reiktų paskambinti mokytojui? O jei ji supyks?
Visi atsigręžė į mane ir žiūrėjo apvaliomis akimis. Tikriausiai jie manęs bijo taip pat, kaip ir aš jų.